Erdvės reprezentacijos Viktoro Pelevino romane „Čapajevas ir Pustota“

Straipsnyje analizuojamos erdvės reprezentacijos Viktoro Pelevino romane Čapajevas ir Pustota. Teorinę tyrimo bazę sudaro B. Westphalio ir R. Tally’o darbai, pagrindžiantys geokritikos ir literatūros kartografavimo sampratas. Autorės siekia išryškinti tuos romano bruožus, kurie leistų atskleisti teksto erdvių reprezentacijų referentiškumą, transgresyvumą ir erdviškai reiškiamą laiką. Pelevinas aprašo žemėlapius arba leidžia juos susikurti skaitytojui savo vaizduotėje, ir tai ženklina fikcinės erdvės ryšį su tikrovės erdve. Kita vertus, rašytojas kuria paveikslus (peizažus), naudodamas tam rusų literatūros tradiciją ir menus. Todėl, kai pagrindinis herojus / pasakotojas nusprendžia pasinerti į budistinės nirvanos tuštumą, jo pasirinkimas gali būti interpretuojamas ir kaip rusų literatūros tradicijos atsisakymas. Tuo pat metu ši tradicija yra išsaugoma kaip “kolektyvinė vizualizacija” – reginiai, iš kurių Pelevinas pasirenka savo erdvės įvaizdžius. Rašytojas romane nuosekliai tyrinėja stebėtojo ir jo regimų vaizdų interpretacijas. Šis dėmesys subjektyviam žvilgsniui daro romaną ypatingai aktualiu šiuolaikinių geopolitinių katastrofų kontekste